Apie spiritizmą

Ko Spiritizmas moko?

Jis moko naujai ir giliau pažvelgti į Dievą, pasaulį, žmoniją, Dvasias ir gyvenimo dėsnius.

Jis taip pat paaiškina, kas mes esame, iš kur atėjome, kurlink einame, žemiškojo gyvenimo tikslus, ir skausmo bei kančių priežastis.

Kokia Spiritizmo svarba?

Pateikdamas naujų žinių apie žmogų ir jų supančią aplinką, Spiritizmas apima visas pažinimo, žmogaus elgesio ir veiklos sritis, atverdamas naują žmonijos atgimimo erą.

Jį galima ir reikia studijuoti, nagrinėti ir taikyti, visais pagrindiniais gyvenimo aspektais: moksliniu, filosofiniu, religiniu, etiniu, moraliniu, didaktiniu, socialiniu.

Spiritizmo mokymo pagrindai

Dievas yra švesiausias protas, visų pradžių pradžia. Dievas yra amžinas, pastovus, nematerialus, vienintelis, visagalis, absoliučiai teisingas ir geras.

Dievas sutvėrė pasaulį su visomis mąstančiomis, gyvomis ir negyvomis, materialiomis ir nematerialiomis būtybėmis.

Be kūniškojo pasaulio, kuriame gyvena įsikūnijiusios Dvasios, t.y. žmonės, egzistuoja ir dvasinis pasaulis, nuo kūno atsiskyrusių Dvasių buveinė.

Visatoje yra ir kiti pasauliai, kur gyvena įvairaus išsivystymo lygio būtybės: panašios į žmones, daugiau ar mažiau išsivysčiuosios už juos.

Visi gamtos dėsniai, tiek fiziniai, tiek ir dvasiniai, yra sukurti Dievo.

Žmogus yra Dvasia, įsikūnijusi materialiame kūne. Perispiritas (eterinis fluidas) yra pusiau materialus kūnas, jungiantis Dvasią su materialiu kūnu.

Dvasios sutvertos kaip mąstančios būtybės. Jos sudaro dvasinį pasaulį, kuris buvo pradžioje ir liks per amžius.

Dvasios sutvertos paprastos ir neišsilavinusios. Jos vystosi protiškai ir moraliai, pereidamos iš žemesnės rūšies į aukštesnę, kol pasiekia tobulybę, kur jos džiaugiasi amžina palaima.

Prieš įsikūnydamos, gyvendamos kūne ar atsiskyrusi nuo jo, Dvasios nepraranda savo savitumo.

Dvasios įsikūnija tiek kartų, kiek joms reikia, kad pasiektų tobulybę.

Dvasios nuolat tobulėja. Per daugybė įsikūnijimų jos gali ir netobulėti, tačiau niekada neregresuoja. Jų proto ir moralės vystymasis priklauso nuo pastangų siekti tobulybės.

Pagal pasiektą tobulybės laipsnį Dvasios priklauso įvairioms grupėms: Tyrosios Dvasios, kurios pasiekė visišką tobulybę; Gerosios Dvasios, siekančios gerumo; Atsilikusios Dvasios, kurioms būdingas nemokšiškumas, polinkis daryti blogą ir žemas aistras.

Dvasių ir žmonių ryšiai yra pastovūs ir amžini. Gerosios Dvasios mus veda į gėrį, suteikia tvirtybės sunkiais gyvenimo išbandymais ir padeda juos drąsiai ir ramiai išgyventi. Atsilikusios Dvasios mus klaidina.

Jėzus – visos žmonijos mokytojas ir pavyzdys, o principai, kurių Jis laikėsi ir mokė, yra pati tikriausia Dvievo Įsakymų išraiška.

Kristaus moralė, išdėstyta Evangelijoje, yra visų žmonių tvirtos pažangos palydovė, o Jos laikymasis – visų žmogaus problemų sprendimas ir žmonijos tikslas.

Žmonėms suteikta veiksmų pasirinkimo laisvė, tačiau jie atsako už savo veiklos pasekmes.

Pagal tai, kaip žmonės paklūsta Dievo įsakymams būsimasis gyvenimas jiems skiria bausmes ir malones.

Malda yra Dievo garbinimo aktas. Ji yra prigimtinė, kaip ir supratimas apie Sutvėrėjo egzistavimą.

Malda padaro žmogų geresniu. Tas, kuris karštai ir nuolankiai meldžiasi, lengvau atsispiria blogio kerams, o Dievas jam į pagalbą atsiunčia Gerąsias Dvasias. Ta pagalba visada suteikiama, kai jos prašoma nuoširdžiai.