Dvasių knyga

VI Dvasių mokymo santrauka 

Kaip anksčiau minėta, pačios bendraujančios būtybės save identifikuoja kaip dvasias arba džinus ir bent kai kurios iš jų teigia buvusios tarp Žemėje gyvenusių žmonių. Jos priklauso dvasiniam pasauliui, kaip mes kūniškajam žemiškojo gyvenimo metu. 

Keliais žodžiais apibendrinkime pagrindinį Doktrinos mokymą, kurį jos mums perdavė, kad būtų lengviau atsakyti į tam tikrus prieštaravimus:

• Dievas yra amžinas, nekintantis, nematerialus, unikalus, visagalis, absoliučiai teisingas ir geras;
• Jis sukūrė Visatą, kuri apima visas gyvas ir negyvas, materialias ir nematerialias būtybes;
• materialios būtybės sudaro regimąjį arba kūnišką pasaulį, o nematerialios būtybės – nematomąjį arba dvasinį pasaulį, tai yra, Dvasių pasaulį;
• dvasinis pasaulis yra normalus, primityvus, amžinas, pirminis ir pergyvenantis viską; 

• kūniškas pasaulis yra antraeilis. Jis galėtų nustoti egzistuoti arba galėtų būti visai neegzistavęs ir tai nepakeistų dvasinio pasaulio esmės;
• Dvasios laikinai dėvi materialų, greitai gendantį apvalkalą, kurio suirimas mirus jas išlaisvina; 
  Iš visų skirtingų kūniškų būtybių Dievas pasirinko žmonių rūšį dvasių, pasiekusių tam tikrą išsivystymo laipsnį, įkūnijimui, suteikdamas jai moralinį ir intelektualinį pranašumą prieš kitas;
• Siela yra įsikūnijusi Dvasia, kūnas yra tik jos apvalkalas;

• Žmoguje yra trys dalykai: 1. kūnas arba materiali būtybė yra analogiškas gyvūnams ir gyvi tuo pačiu gyvybiniu principu; 2. siela arba nemateriali būtybė, kūne įsikūnijusi dvasia; 3. ryšys, jungiantis sielą ir kūną, tarpininkas tarp materijos ir Dvasios;
• Taigi žmogus turi dvi prigimtis: per kūną pasireiškia gyvuliškoji su gyvūnams būdingais instinktais, o per sielą pasireiškia dvasiškoji;
• ryšys arba perispiritas, jungiantis Dvasią ir kūną, yra tam tikras pusiau materialus apvalkalas. Mirtis yra tankaus apvalkalo suirimas. Dvasia išlaiko antrąjį apvalkalą, perispiritą, kuris sudaro eterinį kūną, nematomą mums normalioje būsenoje, bet kuris gali atsitiktinai tapti matomu ir net apčiuopiamu, kaip ir pasirodymų reiškinyje;
• todėl Dvasia nėra abstrakti, neaiški būtybė, kurią galima suvokti tik mintimis. Tai yra tikra, apibrėžta būtybė, kuri tam tikrais atvejais tampa tampa juntama per regėjimą, klausą ir lytėjimą;
• Dvasios priklauso skirtingiems lygiams ir nėra vienodos nei galia, nei intelektu, nei žiniomis, nei morale. Pirmo lygio dvasios yra labiausiai išsivysčiusios, kurios iš kitų išsiskiria savo tobulumu, išmintimi, artumu Dievui, jausmų grynumu ir gėrio meile: tai angelai arba tyros dvasios. Kitų lygių dvasios yra labiau nutolusios nuo šio tobulumo. Žemesnių lygių dažniausiai yra persmelktos mūsų aistrų: neapykantos, pavydo, įtarumo, puikybės ir kt., besimėgaujančios blogiu. Tarp žemesniųjų taip pat yra tų, kurios nėra nei labai geros, nei labai blogos, labiau trikdančios ir erzinančios negu bjaurios. Panašu, kad jose vyrauja išdykumas ir kvailumas. Jos yra kvailos arba nerimtos dvasios;
• Dvasios nėra to paties lygio nuolat. Kiekviena tobulėja eidama per skirtingus Dvasių hierarchijos laipsnius. Šis tobulėjimas vyksta per įsikūnijimą, kuris užkraunamas vienoms kaip nuodėmių išpirkimas, kitoms – misija. Žemiškas gyvenimas yra išbandymas, kurį jos turi nuolat patirti, kol pasieks absoliutų tobulumą. Tai savotiškas filtras, kuris daugiau ar mažiau išgrynina; 
• Palikdama kūną, siela grįžta į dvasių pasaulį, iš kurio ji išvyko, kad po ilgesnio ar trumpesnio klajojimo Dvasios būsenoje atnaujintų naują materialią egzistenciją;
• Dvasia turi pereiti per daug įsikūnijimų, tai reiškia, kad mes visi turėjome keletą gyvenimų, ir dar turėsime daugiau ar mažiau sėkmingų šioje žemėje arba kituose pasauliuose;
• Dvasios visada įsikūnija į žmogų; būtų klaidinga manyti, kad siela ar dvasia gali įsikūnyti į gyvūno kūną;
• Skirtingos kūniškos Dvasios egzistencijos visada yra progresuojančios ir niekada neregresuojančios, tačiau pažangos greitis priklauso nuo pastangų, kurias dedame siekdami tobulumo;
• Mūsų sielos ypatybės priklauso nuo įsikūnijusios Dvasios savybių. Taigi, geras žmogus yra geros Dvasios įsikūnijimas, blogas – netyros Dvasios;
• Siela turi savo asmenybę prieš įsikūnydama ir ją išlaiko atsiskyrusi nuo kūno;
• Grįžusi į dvasių pasaulį, siela susitinka su visais Žemėje pažinotais žmonėmis, ir visas jos ankstesnis egzistavimas yra piešiamas jos atmintyje, prisimenama, kas gero ir blogo padaryta;
• Materija daro įtaką įsikūnijusiai Dvasiai. Žmogus, įveikęs šią įtaką per savo sielos pakylėjimą ir apsivalymą, priartėja prie gerųjų Dvasių, su kuriomis vieną dieną bus. Kas leidžiasi piktų aistrų valdomas ir džiaugiasi tik tenkindamas savo žvėrišką apetitą, priartėja prie netobulų dvasių suteikdamas viršenybę gyvuliškajai prigimčiai; ( 1)
• Įkūnytos Dvasios gyvena skirtingose visatos gaubliuose;
• Neįsikūnijusios ar klajojančios dvasios neužima apibrėžtos ir apribotos vietos. Jos yra visur erdvėje ir šalia mūsų, mato mus ir nuolatos sąveikauja. Tai visa nematoma populiacija, kuri juda aplink mus.
• Dvasios nepaliaujamai veikia moralinį ir net fizinį pasaulį. Jos veikia materiją ir mintis ir sudaro vieną iš gamtos galių, reikšmingą priežastį daugelio iki šiol nepaaiškintų arba menkai paaiškintų reiškinių, kurie neturi racionalaus sprendimo, išskyrus spiritizme.
• Dvasių ir žmonių santykis yra nuolatinis. Gerosios dvasios įkvepia mus daryti gerą, palaiko gyvenimo išbandymuose ir padeda drąsiai ir nuolankiai juos atlaikyti. Blogosios traukia mus prie blogo: joms malonu matyti kaip mes suklumpame atkartodami jų netobulumą.
• Dvasių bendravimas su žmonėmis yra slaptas arba akivaizdus. Slaptas vyksta per gerą ar blogą daromą įtaką mums to nežinant. Nuo mūsų priklauso, ar atskirsime gerą įkvėpimą nuo blogo. Akivaizdus bendravimas vyksta raštu, žodžiais ar kitomis materialiomis apraiškomis, dažniausiai tarpininkaujant mediumams, kurie  yra jų įrankiai;

• Dvasios pasirodo spontaniškai arba iškvietus. Galima kviesti visas dvasias, kurios įsikūnijo į nežinomus žmones arba pačius įžymiausius asmenis, kad ir kokiu laikotarpiu jie gyveno. Galima iškviesti savo giminaičius, draugus, priešus ir raštu ar žodžiu gauti iš jų patarimų, informacijos apie situaciją, kurioje jie atsidūrė anapus, bei sužinoti apie tai, ką jie galvoja apie mus, taip pat sulaukti apreiškimų, kurie jiems leidžiami atskleisti.
• Dvasios pritraukiamos pagal jas kviečiančių dalyvių ir dvasių moralinių savybių panašumą. Aukščiausioms dvasioms patinka rimti susitikimai, kurie yra pilni meilės gėriui ir nuoširdaus noro lavintis ir tobulėti. Jų buvimas atbaido žemesnio lygio dvasias, kurios, priešingai, randa kaip nevaržomai prieiti ir laisvai paveikti nerimto charakterio žmones arba besivadovaujančius vien smalsumu,  ir jos eina visur, kur gali rasti bjaurių instinktų. Vietoj gerų patarimų ir naudingos informacijos, iš šių dvasių turėtume tikėtis tik trivialumo, melo, išdaigų ir apgaulės, nes jos dažnai prisistato garbingais vardais, kad mus lengviau suklaidintų;
• Atskirti gerąsias ir piktąsias dvasias yra gana paprasta. Aukštesnio lygio dvasių kalba yra nuolat ori, kilni, persmelkta aukščiausios moralės ir neturi jokios žemiškos aistros. Jų patarimai rodo pačią tikriausią išmintį ir visada yra skirti mūsų pažangai ir žmonijos labui. O žemesnių dvasių kalba yra neapgalvota, dažnai paprasta ir kartais net nepadori. Nors kartais jos gali pasakyti gerų ir teisingų dalykų, dažniausiai iš piktybiškumo ar nežinojimo jų teiginiai melagingi ir absurdiški. Jos tyčiojasi iš žmonių patiklumo ir naudojasi klausimus užduodančiais, kad pasilinksmintų, glostydamos jų tuštybę, maitindamos jų troškimus klaidingomis viltimis. Trumpai tariant, rimtas bendravimas, plačiausia šio termino prasme, vyksta tik rimtose grupėse, kur narius vienija intymi minčių bendrystė siekiant gėrio;

• Aukštesniųjų dvasių moralė, kaip ir Kristaus, apibendrinta šioje evangeliškoje nuostatoje: Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. (Luko 6:31). Tai yra daryti gerą, o ne blogą. Šiame principe žmogus randa visuotinę elgesio taisyklę net ir paprasčiausiems savo veiksmams; 
• dvasios moko, kad savanaudiškumas, puikybė, gašlumas yra aistros, kurios priartina mus prie gyvuliškos prigimties, pririšdamos prie materijos; kad žmogus, atsiribodamas nuo materijos šiame pasaulyje, niekindamas pasaulio beprasmybę ir mylėdamas savo artimą, artėja prie dvasinės prigimties; kad kiekvienas iš mūsų turėtų būti naudingas pagal savo sugebėjimus ir įrankius, kuriuos Dievas įdavė į mūsų rankas išbandymams įveikti; kad stiprieji ir galingieji turėtų padėti ir apsaugoti silpnuosius, nes tas, kuris piktnaudžiauja jėgomis ir galia engti savo artimą, pažeidžia Dievo įstatymą. Galiausiai jos moko, kad dvasių pasaulyje, kadangi nieko negalima paslėpti, veidmainis bus demaskuotas ir visos jo niekšybės bus atskleistos; kad neišvengiamas ir nuolatinis buvimas tų, kuriuos skriaudėme, yra viena iš mums skirtų bausmių; kad mūsų, kaip dvasių, prastesnė ar aukštesnė padėtis atitinkamai sukelia mums Žemėje nepažįstamus vargus ar džiaugsmus.
• Vis dėl to, dvasios taip pat moko mus, kad nėra nedovanotinų klaidų, kurių nebūtų galima išpirkti. Žmonės gali rasti reikiamų įrankių joms išpirkti gausybeje tobulėti leidžiamų egzistencijų, pagal jų valią ir pastangas, einant pažangos keliu link tobulumo, kuris yra jų galutinis tikslas.

Tai Spiritizmo mokymo, gauto iš aukštesniųjų Dvasių, santrauka. Dabar pažvelkime į prieštaraujančiųjų argumentus.

(1)    Yra reikšmingas skirtumas tarp šios reinkarnacijos doktrinos ir metempsichozės doktrinos, kaip pripažįsta kai kurios sektos, ir tai paaiškinama vėliau darbe. 

VII Autoritetingų žmonių argumentai ir spiritizmas

Daugeliui žmonių išsimokslinusiųjų nepritarimas yra jei ne įrodymas, tai bent jau tvirtas priešiškas įspėjimas. Mes nesame iš tų, kurie prieštarauja mokslininkams, nes nenorime būti apkaltinti kvailumu. Atvirkščiai, mes juos labai gerbiame ir mums būtų didelė garbė būti tarp jų. Tačiau jų nuomonė negali būti laikoma galutiniu nuosprendžiu visomis aplinkybėmis.

Kai mokslas peržengia objektyvų faktų stebėjimą ir bando juos įvertinti bei paaiškinti, atsiveria platus laukas spekuliacijai. Tada kiekvienas iškelia savo teoriją, stengdamasis įtikinti, ir nepaliaujamai ją gina. Ar nematome kaip kiekvieną dieną viena po kitos siūlomos ir nepriimamos pačios prieštaringiausios nuomonės, kartais atmetamos kaip absurdiškos klaidos, vėliau yra paskelbiamos neginčijamomis tiesomis? Faktai yra vienintelė tikrovė, argumentas, į kurį negalima atsikirsti. Nesant faktų, abejojimas  yra išmintingo žmogaus pasirinkimas. 

Mokslininkų nuomonė visapusiškai išnagrinėtais klausimais yra pagrįstai autoritetinga, nes jų žinios apie juos yra platesnės ir gilesnės nei eilinių žmonių. Tačiau kalbant apie naujus principus, apie nežinomas sritis, mokslininkų nuomonė yra tik spėlionė, nes jie nėra mažiau šališkesni už kitus. Galbūt galima sakyti, kad mokslininkai turi būti dar šališkesni nei kiti žmonės dėl savo natūralaus polinkio žiūrėti  į viską per savo specializacijos prizmę: matematikai priima tik algebra pagrįstus įrodymus, chemikai viską priskiria elementų sąveikai ir t.t. Tie, kurie specializuojasi tam tikroje srityje, visas savo idėjas pajungia jai. Už specializacijos ribų jie labai dažnai susipainioja, nes bando viską matuoti pagal savo kriterijus. Tai yra žmogaus  silpnumo pasekmė. 

Mes mielai ir tikrai pasikonsultuosime su chemiku stechiometrijos klausimais, su fiziku apie vidinį elektros veikimą ir su inžinieriumi dėl jėgos variklio. Tačiau mums išlaikant pagarbą jiems dėl jų kompetencijos savo srityje, jie turi leisti mums neatsižvelgti į jų neigiamas nuomones apie Spiritizmą lygiai taip pat kaip mes neatsižvelgtume į architekto vertinimą muzikos klausimais.

Fiziniai mokslai remiasi materijos savybėmis, su kuriomis galima eksperimentuoti ir manipuliuoti savo nuožiūra. Dvasių reiškiniai remiasi savo valią  turinčių intelektų veikimu ir dvasios kiekvieną akimirką mums rodo, kad jos nepavaldžios mūsų užgaidoms. Todėl dvasios reiškinių stebėjimas negali būti vykdomas taip pat; tam reikia specialių sąlygų ir kitokios prieigos. Bandyti taikyti šiuos reiškinius tiems patiems tyrimo metodams reikštų neegzistuojančios paralelės nustatymą. Štai kodėl tradicinis mokslas negali pateikti verdikto spiritizmo tema. Mokslas negali išspręsti jo, o palanki arba nepalanki nuomonė neturėtų jokios reikšmės.

Spiritizmas kyla iš asmeninio įsitikinimo, kad mokslininkus galima laikyti individais, nepaisant jų mokslininko statuso. Pateikti šią temą mokslui būtų tolygu prašymui fizikų ir astronomų grupės nuspręsti ar siela egzistuoja. Iš tikrųjų, spiritizmas visiškai remiasi sielos egzistavimu ir jos būsena po mirties. Būtų labai nelogiška įsivaizduoti, kad žmogus turėtų būti puikus psichologas vien todėl, kad yra puikus matematikas ar anatomas. 

Tarkime, anatomas skrodžia žmogaus kūną ieškodamas sielos, bet kadangi jis neranda jos po savo skalpeliu taip, kaip surastų nervą, bei nemato jos kaip ir besiplečiančių dujų, jis daro išvadą, kad siela neegzistuoja. Taip yra todėl, kad jis nusprendžia žiūrėti iš išskirtinai materialaus požiūrio taško. Tačiau tai nereiškia, kad jis teisus, o visi kiti neteisūs. Štai kodėl spiritizmas nepatenka į įprasto mokslo jurisdikciją. 

Kai Spiritistų įsitikinimai taps žinomi ir pripažinti masės – ir, sprendžiant iš jų plitimo greičio, tai nėra toli – su spiritizmu atsitiks tas pats, kas atsitiko su visomis kitomis naujomis idėjomis, kurios susidūrė su prieštaravimu: mokslininkai pasiduos įrodymams. Jie pasieks juos vienas po kito pačios dalykų jėgos dėka. Tačiau iki tol būtų per anksti atitraukti mokslininkus nuo savo specializacijos srities ir priversti sutelkti dėmesį į tai, kas nėra įtraukta į jų atsakomybes ir tyrimų programą.

Tuo tarpu tie, kurie prieš tai išsamiai neišnagrinėję šių klausimų laikosi neigiamos pozicijos ir tyčiojasi iš nesutinkančių su jų nuomone, pamiršta, kad taip pat atsitiko ir su dauguma didžiųjų atradimų žmonijos istorijoje. Jie rizikuoja, kad jų pavardės bus įtrauktos į garsių naujų idėjų neigėjų sąrašą ir bus išvardytos šalia eruditų asamblėjos vardų, kurie 1752 m. garsiai juokėsi iš Franklino mokslinio straipsnio apie žaibolaidžius, laikydami jį nevertu pateikti. Jie taip pat rizikuoja būti kaip tie, dėl kurių Prancūzija prarado savo pagrindinį vaidmenį garais varomoje navigacijoje, paskelbdama Fultono dizainą neįgyvendinama svajone. Ir vis dėlto abi temos buvo jų jurisdikcijoje. Jei vieni didžiausių pasaulio mokslininkų tik pajuokė ir turėjo sarkazmo nesuprantamoms idėjoms, kurios po kelerių metų sukėlė revoliuciją moksle, papročiuose ir pramonėje, tai kokia viltis, kad svetimas klausimas, bus priimtas labiau?

Tokios klaidos, nors ir kenkiančios jų garbei, mūsų nuomone, nesumenkina mokslininkų autoriteto kitų dalykų atžvilgiu. Bet ar būtinas oficialus diplomas, kad žmogus turėtų bendrą supratimą, ir ar už akademijos sienų yra tik kvailiai ir paprasti žmonės? Išanalizuokime spiritizmo mokymo pasekėjų gretas, kad išsiaiškintume, ar tarp jų yra tik neišsilavinę žmonės, ir ar daugybė gerbiamų, doktriną priėmusių asmenų, priskiria ją liaudies pasakoms ir prietarams. Jų reputacija ir žinios leidžia daryti išvadą, kad jei tokio pajėgumo žmonės Spiritizmą palaiko, tai turėtų būti bent kažkas įtikinančio.

Pakartojame, kad jei stebimi reiškiniai apsiribotų mechaniniu objektų judėjimu, jų fizinę priežastį tirtų pripažinto mokslo sritis. Kadangi apsireiškimai yra už žinomų dėsnių ribų, fiziniai mokslai neturi reikiamos kompetencijos – jų negali paaiškinti nei skaičiais, nei mechanika. Kai iškyla naujas faktas, kuris netelpa į jokio žinomo mokslo sritį, mokslininkai, norėdami jį ištirti, turi atidėti savo žinias į šalį ir suvokti, kad jų laukia nauja tyrimų programa, kuri negali būti vykdoma turint išankstinių idėjų.

Žmogus, kuris laiko savo protą neklystančiu, yra labai arti klaidos. Net tie, kurių idėjos yra vienos klaidingiausių, jas grindžia savo protu ir atitinkamai atmeta viską, kas jiems atrodo neįmanoma. Žmonės praeityje atmetę nuostabius atradimus, kurie yra žmogaus intelekto triumfas, tai padarė vardan proto, nes tai, ką mes dažnai vadiname protu, yra tik užmaskuotas pasididžiavimas, o tas, kuris tiki esąs neklystantis, apsimeta esąs lygus Dievui.

Todėl kreipiamės į tuos, kurie yra pakankamai protingi, kad nustotų vertinti tai, ko dar nematė, ir kurie, vertindami ateitį pagal praeitį, netiki, kad žmogus pasiekė savo zenitą arba kad gamta atskleidė jam visas savo paslaptis.