Spiritizmas savo paprasčiausia forma

Apie 1848 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atkreiptas dėmesys į įvairius keistus reiškinius: triukšmus, barbenimus ir be aiškios priežasties judančius daiktus. Tokie nepaprasto intensyvumo ir trukmės reiškiniai dažnai kildavo spontaniškai, vis dėlto pastebėta, kad jie atsirasdavo būtent tam tikrų asmenų, pavadintų mediumais, dėka; galima sakyti, kad šie sukeldavo reiškinius kada panorėję, todėl bandymus galėdavo pakartoti. Šiuo tikslu dažnai naudotasi stalais, – ne todėl, kad šis daiktas būtų kuo nors geresnis už kitus, o vien dėl to, jog jis yra mobilus, patogesnis, susėsti ratu aplink stalą yra paprasčiau ir natūraliau nei aplink kokį kitą baldą. Stalas galėjo suktis, judėti į visas puses, staiga šoktelėti, apvirsti, kilnotis, stipriai trinksėti ir kt. Štai šis reiškinys ir buvo pavadintas besisukančiaisiais stalais arba stalų šokiu.

Anksčiau toks reiškinys buvo kuo puikiausiai paaiškinamas elektros, magnetine srove arba nežinomo fluido poveikiu, – iš pradžių tokia nuomonė ir buvo susidaryta. Tačiau netrukus pripažinta, kad šiuose reiškiniuose esama proto apraiškų, pavyzdžiui, valiai paklūstantis judėjimas: stalas pakrypdavo į dešinę ar į kairę nurodyto asmens link, paliepus pakildavo ant vienos ar dviejų kojų, stuktelėdavo tiek kartų, kiek paprašytas, mušdavo metrą ir kt. Tapo akivaizdu, kad priežastis ne tik fizinė, todėl, remdamiesi aksioma „Jei kiekvienas reiškinys turi priežastį, kiekvienas protą rodantis reiškinys turi turėti protingą priežastį“, darome išvadą, jog tokio reiškinio priežastimi turėjo būti protas.

Kokio pobūdžio šis protas? Štai kur klausimas. Pirma kilusi mintis buvo ta, kad čia galėtų būti mediumo ar padėjėjų proto atspindys, tačiau praktiškai tai netrukus pasirodė neįmanoma, nes gauti rezultatai visiškai nesutapo su dalyvaujančiųjų mintimis ir žiniomis, net prieštaravo jų idėjoms, valiai ir troškimams; jis tegalėjo priklausyti nematomai būtybei. Įsitikinti buvo paprasta: tereikėjo užmegzti pokalbį su šia būtybe. Taip ir buvo padaryta sutartiniu bilsnojimų skaičiumi, reiškiančiu „taip“ arba „ne“, arba abėcėlės raides; buvo gauti atsakymai į įvairius užduotus klausimus. Šis reiškinys pavadintas kalbančiaisiais stalais. Visos tokiu būdu bendravusios būtybės, paklaustos apie save, nurodydavo esančios Dvasios iš nematomojo pasaulio. Tokie patys reiškiniai pasikartojo daugybėje kitų vietų tarpininkaujant įvairiems žmonėms ir stebint itin rimtiems ir apsišvietusiems asmenims, – iliuzijų žaismas buvo tiesiog neįmanomas.

Iš Amerikos reiškinys persikėlė į Prancūziją ir likusią Europą, kur per kelerius metus besisukantieji ir kalbantieji stalai tapo madingu pasilinksminimu salonuose; vėliau, pabodus, jie buvo palikti nuošalėje ir iškeisti į kitas pramogas.

Neilgai trukus pastebėtas naujas šio reiškinio aspektas, privertęs peržengti paprasto smalsumo ribas. Dėl glausto apybraižos pobūdžio negalime apžvelgti visų etapų, todėl iš karto pereisime prie pačių charakteringiausių dalykų, patraukusių rimtų žmonių dėmesį.

Iš pradžių tepasakysime, kad daug kas ginčijo šio reiškinio tikrumą: vieni, neatsižvelgdami į bandymus atliekančiųjų nesuinteresuotumą ir garbingumą, tematė cirką, mitriai atliekamus fokusus. Tikintieji tik materialiais dalykais, tik regimuoju pasauliu, manantys, kad su kūnu miršta viskas, materialistai, trumpai tariant – save laikantys kritiškai mąstančiais žmonėmis – nematomų Dvasių egzistavimą priskirdavo absurdiškų pasakų sričiai, o rimtai dalyką vertinusius išvadindavo pamišėliais, apipildavo sarkazmu ir išsityčiodavo. Kiti, negalėdami paneigti faktų ir veikiami tam tikros idėjinės sekos, šiuos reiškinius priskirdavo tik velniui ir stengėsi įbauginti baugščiuosius. Tačiau šiais laikais velnio baimė aiškiai prarado savo prestižą: apie jį tiek kalbėta, jis tiek pieštas, kad prie šios minties jau esame pripratę, tad daug kas nusprendė pasinaudoti proga ir pažiūrėti, koks gi jis iš tikrųjų. Iš to išėjo, kad, be būrelio bailių moteriškių, tik paveiksle ar teatre jį mačiusiems žmonėms pranešimas apie pasirodžiusį tikrą velnią nuskambėjo pikantiškai; daugybei tai tapo stipriu stimulu, ir, tokiu būdu, stipriau rėkdami, kelią naujoms idėjoms užkirsti norėję asmenys tik dar geriau jas išreklamavo, – priešingai savo tikslui, savo pageidavimams. Kiti kritikai taip pat susilaukė ne ką didesnio pasisekimo, nes prieš įrodytus faktus ir neabejotinas išvadas tegalėjo pateikti savo prieštaravimus. Perskaitykite, ką jie išleido – visur įsitikinsite jų žinių trūkumu ir aiškiu faktų nepripažinimu, tačiau niekuomet nerasite parodyto aiškaus savo silpnumo; visus argumentus galima reziumuoti taip: „Aš netikiu, vadinasi, to nėra. Visi tikintys – kvailiai. Tik mes turime privilegiją mąstyti ir būti sveiko proto“. Negalima vertinti rimtos ar pašiepiančios kritikos pasekėjų skaičiaus, nes visur randame tik asmeninę nuomonę, be paneigiančių įrodymų. Tęskime apžvalgą.

Bendravimas beldimu vyko lėtai ir buvo nepakankamas; pasirodė, kad uždėjus pirštus ant judamo daikto – pintinės, lentelės ar ko kito, ir pritvirtinus pieštuką, šie daiktai pradėdavo judėti ir brėžti ženklus. Vėliau suprasta, kad tokie daiktai tėra nereikalingi priedai: bandymai parodė, kad inertišką kūną veikdama Dvasia gali jį pakreipti kaip panorėjusi; pieštuką vedžioti ji galėjo ir veikdama ranką ar plaštaką. Taip atsirado rašantieji mediumai – nevalingai, Dvasioms davus impulsą rašantys žmonės, tapdavę jų instrumentais ir perteikėjais. Nuo to laiko nebeliko kliūčių bendrauti ir keistis mintimis, jas plėtoti tapo įmanoma taip pat greitai, kaip ir su gyvaisiais. Atsivėrė platus laukas atradimams, pažinčiai su nauju pasauliu – nematomųjų pasauliu, panašiai kaip išradus mikroskopą atsivėrė kelias į be galo mažų objektų pasaulį.

Kas tos dvasios? Kokį vaidmenį jos vaidina visatoje? Kokiu tikslu jos bendrauja su mirtingaisiais? Štai tokie klausimai buvo sprendžiami pirmiausia. Greitai iš jų pačių sužinojome, kad tai ne kokios nors atskiros kūrinijos būtybės, bet šioje žemėje ar kituose pasauliuose gyvenusiųjų sielos, kad šios sielos, nusimetusios savo kūniškąjį apvalkalą, apsigyvena ir keliauja erdvėje. Abejonių nebeliko daug kam atpažinus savo tėvus, draugus, su kuriais buvo galima pabendrauti: jie įrodė savo egzistavimą, kad miršta tik kūnas, o siela ar Dvasia ir toliau gyvuoja, kad jie yra čia, šalia mūsų, stebi mus kaip ir būdami gyvi, savo mylimus žmones apgaubia rūpesčiu, o šiems prisiminus – jaučia malonų pasitenkinimą.

Paprastai apie dvasias susidarome visiškai klaidingą įspūdį. Tai nėra, kaip daugelis įsivaizduojame, abstrakčios, miglotos ir neapibrėžtos būtybės, tai nėra nei šviesa, nei žiežirba. Priešingai, tai – itin tikroviškos būtybės, individualių bruožų ir apibrėžtos formos. Apytiksliai įsivaizduoti galima remiantis toliau pateiktu paaiškinimu: yra trys svarbiausi dalykai žmoguje: 1) siela arba Dvasia – protaujantis pagrindas su mintimis, valia ir moralės samprata; 2) kūnas – materialus apvalkalas, sunkus ir grubus, Dvasios sąsaja su išoriniu pasauliu; 3) perispiritas – lengvas fluidinis apvalkalas, rišantis Dvasią su kūnu, jų tarpininkas. Kai išorinis apvalkalas susidėvi ir nebegali funkcionuoti, jis nukrenta, Dvasia jį nusimeta kaip riešutas kevalą, kaip medis žievę, trumpiau tariant – nusivelka kaip seną atitarnavusį rūbą. Mes tai vadiname mirtimi.

Mirtis tėra grubaus Dvasios apvalkalo sunaikinimas: miršta tik kūnas, Dvasia nemiršta. Gyvenant su materialiu kūnu susieta Dvasia yra tam tikra prasme supančiota, jos galimybės dažnai paralyžiuotos; kūno mirtis išvaduoja nuo šių ryšių, ji išlekia ir susigrąžina laisvę kaip iš kokono išlendantis drugelis. Tačiau Dvasia tepalieka materialų kūną, o perispiritą – savo tam tikrą besvorį, eterinį, miglotą žmogaus pavidalo kūną mūsų suvokimu – išlaiko. Atrodo, tokia forma ir yra jam būdinga. Įprastomis sąlygomis perispiritas yra nematomas, tačiau Dvasia gali jį iš dalies keisti, todėl retkarčiais šis tampa regimas ir net juntamas, panašiai kaip susikondensavę garai. Štai dėl ko Dvasios kartais gali mums pasirodyti. Būtent per perispiritą Dvasia veikia nejudamus daiktus ir sukuria įvairius reiškinius: triukšmus, judinimą, rašymą ir kt. Smūgiai ir judinimas Dvasioms yra priemonės paliudyti savo buvimą ir atkreipti į save dėmesį. Mes irgi pasibeldžiame, kai norime įspėti apie pasirodymą. Yra ir saikingu triukšmu neapsiribojančių Dvasių: jos sukuria net žvangesį, panašų į dūžtančių indų, atsiveriančių ir užsiveriančių durų trenksmą arba griūnančių baldų bildesį.

Sutartiniais bilsnojimais ir judinimu jos galėjo išreikšti savo mintis, tačiau išsamiausias, greičiausias, patogiausias ir kartu mėgstamiausias minčių reiškimo būdas joms buvo rašymas. Taip pat, kaip išvedžiodamos ženklus, taip judindamos ranką jos gali ir piešti, kurti muziką, kokiu nors instrumentu atlikti kūrinį, trumpai tariant, nebeturėdamos savo pačių kūno jos naudojasi mediumo kūnu, kad pasirodytų žmonėms juntamu būdu.

Dvasios gali pasirodyti ir daugybe kitų būdų, be kita ko – per regą ir klausą. Kai kurie asmenys, vadinamieji girdintieji mediumai, moka jas išgirsti ir todėl gali kalbėtis; kiti jas mato, tai – regintieji mediumai. Regimos Dvasios paprastai pasirodo tokiu pavidalu, kokį turėjo žmogui esant gyvam, tačiau jis miglotas; kartais toks pavidalas visiškai panašus į gyvą būtybę, sukūrusios tokią įtikinamą iliuziją būdavo palaikomos žmonėmis iš kūno ir kraujo, su kuriais galima paplepėti ir paspausti ranką neįsivaizduojant, kad turima reikalų su Dvasiomis, kol šios staiga dingdavo.

Ilgai ir visa apimtimi pasirodančios Dvasios yra labai retas dalykas, tačiau individualiai pasirodo gana dažnai, ypač mirštant; ištrūkusi Dvasia atrodo netverianti vėl susitikti su tėvais ir draugais, tarsi siekdama jiems pranešti, kad ką tik paliko šią žemę ir gyvuoja toliau.

Kiekvienam panaršius savo prisiminimuose atsirastų daug tokių autentiškų, nesuvoktų reiškinių, įvykusių ne tik naktį miegant, tačiau ir vidurdienį, esant visiškai budriam. Anksčiau į šiuos faktus buvo žiūrima kaip į antgamtinius ir nuostabius, priskiriant magijai ir raganavimui; šiais laikais netikintieji juos laiko vaizduotės vaisiumi, tačiau spiritizmo mokslui paaiškinus sužinojome, kaip jie atsiranda ir kad priklauso natūraliems reiškiniams.

Tikima, kad Dvasių mokymas ir išmintis turi būti aukščiausi vien dėl to, kad jos yra Dvasios. Tai klaida, kuri netrukus būti įrodyta praktiškai. Bendraujant su Dvasiomis kai kurios pasirodė itin gilios, iškalbingos, išmintingos, aukščiausios moralės ir skleidžiančios tik gėrį bei geranoriškumą, tačiau yra ir kitokių, itin vulgarių, lengvabūdžių, lėkštų, net storžievių, – Dvasia atskleidžia iškrypėliškiausius instinktus. Todėl akivaizdu, kad jos negali būti iš to paties šaltinio, ir, jei yra gerų Dvasių, yra ir blogų. Dvasios yra ne kas kita, kaip žmonių sielos, palikdamos kūną savaime tobulomis jos netampa, išlaiko gyvenant kūne turėtų trūkumų lygį, todėl ir matome įvairaus laipsnio gėrį ir blogį, žinias ir jų trūkumą.

Paprastai Dvasios bendrauja su malonumu, yra patenkintos matydamos, kad jų nepamiršo, mielai pasakoja įspūdžius paliekant žemę, savo naują padėtį, džiaugsmus ar skausmus jųjų pasaulyje, vienos labai laimingos, kitos – nelaimingos, kai kurios net patiria siaubingas kančias priklausomai nuo to, kaip nugyveno – gerai ar blogai, naudingai ar ne. Stebėdami jas visuose šiuose naujos egzistencijos etapuose, priklausomai nuo žemėje užimtos padėties, mirties pobūdžio ir jų, kaip žmonių, charakterio bei įpročių, pradedame visiškai ar bent pakankamai tiksliai suvokti nematomą pasaulį, galime sužinoti savo tolesnę padėtį ir nuspėti laukiantį laimingą ar nelaimingą likimą.

Kruopščiai surinkti ir sutvarkyti aukšto lygio Dvasių nurodymai visais žmoniją dominančiais klausimais, jų atsakymai į užduotus klausimus sudaro atskirą mokslą, moralės ir filosofijos doktriną, vadinamą Spiritizmu. Šios doktrinos filosofinė dalis išsamiai išdėstyta „Dvasių knygoje“, praktinė ir bandymų – „Mediumų knygoje“, o „Evangelijoje pagal Spiritizmą“ – moralinė dalis. Apie jų apimamų sričių įvairovę, aprėptį ir svarbą galima spręsti iš toliau pateiktos šių kūrinių analizės.

Taip pat, kaip jau matėme, Spiritizmo ištakos glūdi paprasčiausiame besisukančių stalų reiškinyje; tokiems faktams labiau veikiant akis nei protą, stipriau skatinant smalsumą, o ne supratimą, patenkinus savo smalsumą, bet nieko nesupratus, suinteresuotumas sumažėjo. Viskas pasikeitė, kai priežastis buvo paaiškinta teoriškai, ypač išvydus, kad iš tų besisukančių, ką tik linksminusių stalų buvo sukurta ištisa su siela susijusios moralės doktrina, išsklaidytos kankinančios abejonės, patenkinti visi dėl neišsamaus mokymo apie žmonijos ateitį nežinioje paskendę lūkesčiai. Rimti žmonės naują doktriną priėmė kaip dovaną, ir nuo to laiko ji ne tik nenusilpo, bet ir neįtikėtinai išaugo: per kelerius metus išplito visose pasaulio šalyse, ypač tarp apsišvietusių asmenų, nesuskaičiuojamų sekėjų, kurių skaičius kiekvieną dieną auga nepaprastomis proporcijomis taip, kad šiandien galime laikyti Spiritizmą išsikovojusį visas teises. Jis paklojo pagrindus, kurie atsilaikė prieš daugiau ar mažiau nugalėti suinteresuotų priešininkų pastangas. Tai įrodo visai jo plėtros nesustabdę puolimai ir kritika: faktai yra paremti bandymais, kurių priešininkai taip ir nesugebėjo paaiškinti. Spiritistai sako, kad jis tiesiog plinta nepaisant kritikos dėl to, kad laikomas geru dalyku, o jo idėjos mėgstamos labiau nei priešininkų.

Tačiau Spiritizmas visai nėra naujas atradimas: faktai ir principai, kuriais jis paremtas, siekia senų senovę, jo pradmenis randame visų tautų tikėjimuose, visose religijose, daugumoje šventųjų ir pasaulietinių autorių raštuose, tik iš nežinojimo nepakankamai išstudijuoti faktai dažnai buvo interpretuojami remiantis prietarais ir nenumatytos visos to pasekmės.

Iš tikrųjų Spiritizmas paremtas Dvasių egzistavimu, tačiau Dvasios tėra žmonių sielos, kiek egzistuoja žmonės, tiek egzistuoja ir Dvasios. Spiritizmas nei jas atrado, nei išrado. Sielos arba Dvasios gali pasirodyti gyviesiems todėl, kad tai yra natūralus dalykas, jos pasirodydavo nuolat, todėl tokių pasirodymų įrodymų randame visur ir visais laikais, jų ypač gausu Biblijos pasakojimuose.

Modernus yra logiškas faktų aiškinimas, išsamesnė Dvasių pobūdžio, jų vaidmens ir veikimo būdo samprata, mūsų ateities atskleidimas, galų gale – mokslo ir doktrinos sukūrimas bei įvairūs pritaikymo būdai. Senovės žmonės žinojo principus, šiuolaikiniai – detales. Antikos laikais privilegiją studijuoti šiuos reiškinius turėjo tik kai kurios kastos, juos atskleisdavusios tik pašvęstiesiems savo misterijoms; viduramžiais į atvirai tuo užsiimdavusius asmenis buvo žiūrima kaip į raganius, jie deginti, tačiau šiais laikais tai niekam nėra paslaptis, niekas nieko nebedegina; viskas vyksta dienos šviesoje, visi gali mokytis ir praktikuoti, nes mediumų yra visur.

Šiuolaikinėje dvasių doktrinoje nieko naujo: jos fragmentų randame daugumos Indijos, Egipto ir Graikijos filosofų darbuose, ir visą – Kristaus mokyme. Ką gi nuveikė Spiritizmas? Jis iš naujo patvirtino liudijimus, faktais įrodė nežinotas ar neteisingai suprastas tiesas, atkūrė neteisingai aiškintas prasmes.

Spiritizmas nemoko nieko nauja, tikrai taip, tačiau ar nieko nevertas aiškus, nepaneigiamas sielos egzistavimo įrodymas, kūno pergyvenimas, jos individualumas po mirties, nemirtingumas, ateities kančios ir atlygis? Kiek žmonių tiki tokiais dalykais, tačiau tiki su miglotu netikrumu, giliai savyje klausdami „O jei taip nėra?“. Kiek jų nustojo tikėti, nes negalėjo suvokti taip piešiamos ateities? Argi dvejojančiam tikinčiajam nieko nereiškia sau ištarti „Dabar aš esu tuo tikras!“, o neregiui – išvysti šviesą? Spiritizmo faktai ir logika išsklaido dvejonių keliamą nerimą ir grąžina į tikėjimą atsimetėlius; mums atskleisdamas nematomą aplinkinį pasaulį, kuriame gyvename to neįtardami, pasitelkdamas anksčiau gyvenusiųjų pavyzdį, Spiritizmas supažindina su laimingą ar nelaimingą ateitį nulemiančiomis sąlygomis, paaiškina mūsų kančių priežastis šiame pasaulyje ir būdus jas palengvinti. Prieš įrodymus negalinčios atsilaikyti materialistinės doktrinos jam plintant nebejotinai grius. Įtikintas savo būsimos, amžinos egzistencijos didybe ir svarba žmogus ją palygina su tokio trumpo žemiškojo gyvenimo netikrumu ir mintimis pakyla virš siauro žmogiško vertinimo, žinodamas savo nelaimių priežastį ir tikslą, jas ištveria kantriai ir nuolankiai, suvokdamas tai tesant priemone pasiekti geresnę būseną. Pavyzdžiai iš anapus apie patiriamus džiaugsmus ir skausmus, liudijantys būsimo gyvenimo tikrumą, kartu įrodo, kad Dievo teisingumas nepalieka nenubaustos nė vienos ydos ir atlygina už visus gerus darbus. Negana to, bendravimas su išėjusiais brangiais asmenimis švelniai guodžia: tampa aišku ne tik tai, kad jie egzistuoja, bet ir juntama mažesnė atskirtis nei jiems esant gyviems, tačiau kitoje šalyje.

Apibendrinant Spiritizmas praskaidrina gyvenimo sielvarto kartybę, malšina sielos neviltį ir nerimą, išsklaido netikrumą ar ateities siaubą, neleidžia galvoti apie gyvenimo sutrumpinimą savižudybe – būtent dėl to įsigilinusiems atneša laimės ir tai yra didžioji greito plitimo paslaptis.

Religijos požiūriu Spiritizmo pagrindas yra fundamentalios visų religijų tiesos, – Dievas, siela, nemirtingumas, bausmės ir atlygis ateityje, – tačiau jis nepriklauso jokiam atskiram kultui. Jo tikslas yra neigiantiesiems ar abejojantiesiems įrodyti, kad siela egzistuoja, kad ji pergyvena kūną, po mirties patiria savo gerų arba blogų darbų, atliktų gyvenant kūne, pasekmes, tačiau taip yra visose religijose.

Tikėjimo Dvasiomis požiūriu tas pats yra visose religijose ir visose tautose, nes kur tik yra žmonių, ten yra ir sielų arba Dvasių; apsireiškimų būta visais laikais, pasakojimų apie tai randama visų be išimties religijų tekstuose. Taigi, galima būti graikų apeigų kataliku ar Romos kataliku, protestantu, žydu ar musulmonu ir tikėti Dvasių pasirodymais, t. y. būti Spiritistu; įrodymas – Spiritizmo pasekėjų yra visose sektose[1].

Moralės požiūriu Spiritizmas yra visiškai krikščioniškas, nes ta moralė, kurios jis moko, yra būtent Kristaus mokymo plėtotė ir taikymas, ji gryniausia iš visų, jos viršenybės niekas nenuginčys, tikras įrodymas, kad tai Dievo įstatymas; visi žmonės veikia pagal moralės normas.

Kadangi Spiritizmas nepriklauso jokiam kultui, nė vieno nesiūlo, neužsiima konkrečiomis dogmomis, jis nėra atskira religija, neturi nei savo dvasininkų, nei šventovių. Visiems klausiantiems, ar gerai darą praktikuodami viena ar kita, jis atsako:

„Jei manote, kad sąmoningai esate įsipareigojęs tai daryti – darykite”. Dievas visada atsižvelgia į ketinimus. Trumpai tariant, Spiritizmas niekam neprimeta savęs, kreipiasi ne į turinčius tikėjimą ir juo pasitenkinančius, o į gausų neapsisprendusiųjų ir skeptikų būrį, neatima jų iš Bažnyčios, nes moraliai jie jau visiškai ar iš dalies atsiskyrę. Jis nuveda tris ketvirčius kelio, o likusį darbą atlieka Bažnyčia.

Spiritizmas iš tiesų kovoja su kai kuriais įsitikinimais, tokiais kaip amžinos kančios, tikros pragaro liepsnos, velnio asmuo ir kt., tačiau argi neakivaizdu, kad absoliutūs primesti tikėjimai visą laiką, kasdien gimdė skeptikus? Ar pateikdamas racionalų šių dogmų ir kai kurių kitų dalykų aiškinimą Spiritizmas negrąžina į tikėjimą atsimetusiųjų, taip padarydamas religijai paslaugą? Garbingas Bažnyčios atstovas šiuo klausimu pasakytų: „Spiritizmas privertė tikėti. Geriau tikėti ką nors, nei apskritai netikėti.“

Kadangi Dvasios yra ne kas kita, o sielos, negalima neigti Dvasių nepaneigiant sielų. Sutikus dėl sielų arba Dvasių, klausimas trumpėja: „Ar mirusiųjų sielos gali bendrauti su gyvaisiais?“. Spiritizmas tikrais faktais įrodo, kad taip – kaip argumentuoti, kad tai neįmanoma? Jei tai tiesa, niekas nepasikeis net ir visam pasauliui neigiant, nes tai ne sistema, ne teorija, o gamtos dėsnis. Žmogaus valia gamtos dėsniams nepasipriešins, – nori nenori reikia priimti pasekmes ir pritaikyti savo įsitikinimus bei įpročius.

[1]    Naujo leidimo pastaba: žodis sekta vartojamas to meto, kai parašytas šis tekstas, kontekste. 1835 m. Prancūzijos Akademijos žodyno 6-e leidime jo apibrėžtis tokia: „Taip sakoma apie daug tą pačią nuomonę palaikančių žmonių, išpažįstančių tą pačią doktriną. Religijos srityje taip vadinami žmonės, palaikantys eretiška ar klaidinga laikomą nuomonę.“