The history of Spiritism

Apie 1848 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atkreiptas dėmesys į įvairius keistus reiškinius: triukšmus, barbenimus ir be aiškios priežasties judančius daiktus. Tokie nepaprasto intensyvumo ir trukmės reiškiniai dažnai kildavo spontaniškai, vis dėlto pastebėta, kad jie atsirasdavo būtent tam tikrų asmenų, pavadintų mediumais, dėka; galima sakyti, kad šie sukeldavo reiškinius kada panorėję, todėl bandymus galėdavo pakartoti. Šiuo tikslu dažnai naudotasi stalais,– ne todėl, kad šis daiktas būtų kuo nors geresnis už kitus, o vien dėl to, jog jis yra mobilus, patogesnis, susėsti ratu aplink stalą yra paprasčiau ir natūraliau, nei aplink kokį kitą baldą. Stalas galėjo suktis, judėti į visas puses, staiga šoktelėti, apvirsti, kilnotis, stipriai trinksėti, kt. Štai šis reiškinys ir buvo pavadintas besisukančiaisiais stalais arba stalų šokiu.

Anksčiau toks reiškinys buvo kuo puikiausiai paaiškinamas elektros, magnetine srove arba nežinomo fluido poveikiu,– iš pradžių tokia nuomonė ir buvo susidaryta. Tačiau netrukus pripažinta, kad šiuose reiškiniuose esama proto apraiškų, pavyzdžiui, valiai paklūstantis judėjimas: stalas pakrypdavo į dešinę ar į kairę nurodyto asmens link, paliepus pakildavo ant vienos ar dviejų kojų, stuktelėdavo tiek kartų, kiek paprašytas, mušdavo metrą, kt. Tapo akivaizdu, kad priežastis ne tik fizinė, todėl, remdamiesi aksioma „Jei kiekvienas reiškinys turi priežastį, kiekvienas protą rodantis reiškinys turi turėti protingą priežastį“, darome išvadą, jog tokio reiškinio priežastimi turėjo būti protas.

Kokio pobūdžio šis protas? Štai kur klausimas. Pirma kilusi mintis buvo ta, kad čia galėtų būti mediumo ar padėjėjų proto atspindys, tačiau praktiškai tai netrukus pasirodė neįmanoma, nes gauti rezultatai visiškai nesutapo su dalyvaujančiųjų mintimis ir žiniomis, net prieštaravo jų idėjoms, valiai ir troškimams; jis tegalėjo priklausyti nematomai būtybei. Įsitikinti buvo paprasta: tereikėjo užmegzti pokalbį su šia būtybe. Taip ir buvo padaryta sutartiniu bilsnojimų skaičiumi, reiškiančiu „taip“ arba „ne“, arba abėcėlės raides; buvo gauti atsakymai į įvairius užduotus klausimus. Šis reiškinys pavadintas kalbančiaisiais stalais. Visos tokiu būdu bendravusios būtybės, paklaustos apie save, nurodydavo esančios Dvasios iš nematomojo pasaulio. Tokie patys reiškiniai pasikartojo daugybėje kitų vietų tarpininkaujant įvairiems žmonėms ir stebint itin rimtiems ir apsišvietusiems asmenims,– iliuzijų žaismas buvo tiesiog neįmanomas.

Iš Amerikos reiškinys persikėlė į Prancūziją ir likusią Europą, kur per kelerius metus besisukantieji ir kalbantieji stalai tapo madingu pasilinksminimu salonuose; vėliau, pabodus, jie buvo palikti nuošalėje ir iškeisti į kitas pramogas.

Neilgai trukus pastebėtas naujas šio reiškinio aspektas, privertęs peržengti paprasto smalsumo ribas. Dėl glausto apybraižos pobūdžio negalime apžvelgti visų etapų, todėl iš karto pereisime prie pačių charakteringiausių dalykų, patraukusių rimtų žmonių dėmesį.

Iš pradžių tepasakysime, kad daug kas ginčijo šio reiškinio tikrumą: vieni, neatsižvelgdami į bandymus atliekančiųjų nesuinteresuotumą ir garbingumą tematė cirką, mitriai atliekamus fokusus. Tikintieji tik materialiais dalykais, tik regimuoju pasauliu, manantys, kad su kūnu miršta viskas, materialistai, vienu žodžiu – save laikantys kritiškai mąstančiais žmonėmis – nematomų Dvasių egzistavimą priskirdavo absurdiškų pasakų sričiai, o rimtai dalyką vertinusius išvadindavo pamišėliais, apipildavo sarkazmu ir išsityčiodavo. Kiti, negalėdami paneigti faktų ir veikiami tam tikros idėjinės sekos, šiuos reiškinius priskirdavo tik velniui ir stengėsi įbauginti baugščiuosius. Tačiau šiais laikais velnio baimė aiškiai prarado savo prestižą: tiek apie jį kalbėta, tiek jis pieštas, kad prie šios minties jau esame pripratę ir daug kas nusprendė pasinaudoti proga bei pažiūrėti, koks gi jis iš tikrųjų. Iš to išėjo, kad, be būrelio bailių moteriškių, tik paveiksle ar teatre jį mačiusiems žmonėms pranešimas apie pasirodžiusį tikrą velnią nuskambėjo pikantiškai; daugybei tai tapo stipriu stimulu, ir, tokiu būdu, stipriau rėkdami, kelią naujoms idėjoms užkirsti norėję asmenys tik dar geriau jas išreklamavo,– priešingai savo tikslui, savo pageidavimams. Kiti kritikai taip pat susilaukė ne ką didesnio pasisekimo, nes prieš įrodytus faktus ir neabejotinas išvadas tegalėjo pateikti savo prieštaravimus.

Bendravimas beldimu vyko lėtai ir buvo nepakankamas; pasirodė, kad uždėjus pirštus ant judamo daikto – pintinės, lentelės ar ko kito, ir pritvirtinus pieštuką, šie daiktai pradėdavo judėti ir brėžti ženklus. Vėliau suprasta, kad tokie daiktai tėra nereikalingi priedai: bandymai parodė, kad inertišką kūną veikdama Dvasia gali jį pakreipti kaip panorėjusi; pieštukui vedžioti ji galėjo veikti ir per ranką ar plaštaką. Taip atsirado rašantieji mediumai,– nevalingai, Dvasioms impulsą davus rašantys žmonės, tapdavę jų instrumentais ir perteikėjais. Nuo to laiko nebeliko kliūčių bendrauti ir keistis mintimis, jas plėtoti tapo įmanoma taip pat greitai, kaip ir su gyvaisiais. Atsivėrė platus laukas atradimams, pažinčiai su nauju pasauliu: nematomųjų pasauliu. Panašiai išradus mikroskopą atsivėrė kelias į be galo mažų objektų pasaulį.